"TAI YRA" vandens skairumas
Parašyta Cirkulas 2015/04/19/ 23:31:27


Nusileisiu į dugną, kaip nebyli žuvis
Ir įsirausiu į gruntą galva ...
Marija Karpejeva (Samizdat, 1986)


Ankstesniame numeryje mes kalbėjome apie vandens drumstumą, suspenduotas, kietąsias daleles ir kitus nemalonumus, apnuodijančius povandeninių medžiotojų gyvenimą. O šiandien mes susidorosime su veiksniais, kas tą vandens drumstumą gali sukelti, tai yra pakalbėsime apie gruntą ir dugną, o taip pat pažiūrėsime, kokį poveikį žuvų elgsenai daro grunto kokybė. Reikia žinoti įvairius vandens telkinio dugno grunto tipus - tai bus informacija apie apytikslę rūšinę žuvų populiacijos sudėtį, nes kai kurios rūšys mėgsta skystą dumblą, o kitos akmenuotą gruntą ar gryną tankų smėlį, žvirgždą ir žvyrą. Kai kurios žuvų rūšys - pasirenka smėlėtą dumblą ar labai dumbliną smėlį. Tai reiškia, kad galite numatyti, kokias žuvis jūs ketinate medžioti, ir pasirinkti medžioklės vietą priklausomai nuo grunto tipo ir ,,prikibusios" prie tos vietos tam tikros rūšies žuvų. Neveltui grunto savybių aprašymas yra ,,vandens telkinio ekologiško paso“ pirmasis punktas, kurį sudaro hidrobiologai ir ichtiologai.

Įdomus tas faktas, kad paukščiai ir žuvys mažiau, nei kitos stuburinių gyvūnų grupės, susijusios su kietu substratu (žuvims gruntas) kaip atrama. Labai daug žuvų rūšių per visą savo gyvenimą ne kartą pasiekia vandens telkinio dugną, tačiau dauguma žuvų yra kaip nors susijusios su gruntu. Dažniausiai žuvys su gruntu susijusios per pašarų objektus, kurie yra ant dugno. Jei kalbėsime tiksliau, tai yra vieta, kur žuvys prisiliečia prie grunto ir moksliškai vadinasi dugno nuosėdų ir vandens kontakto zona. O organizmų visuma, gyvenančių šioje zonoje, vadinama bentosu (iš graikų benthos -.gylis). Informacijai: priešingybė bentosui, organizmai, gyvenantys vandenye ir nesiekiantys dugno, vadinami pelaginiais organizmais (neustonas, pleustonas, planktonas ir nektonas). Bentosas skirstomas į gyvūnų (zoobentosas) ir augmenijos (fitobentosas). Pagal buvimą vandens telkinio dugne zoobentosas išskiria gyvūnus, kurie gyvena grunte ir ant grunto, judančius, mažai judančius ir nejudančius, dalinai įsiskverbusius į gruntą ar priskabinusius. Pagal maitinimosi būdą zoobentoso atstovai skirstomi į plėšrūnus (mėsėdžius), žolėdžius, detritoėdžius (besimaitinantys organinėmis dalelėmis) ir t.t. Daugelis gyvūnų, kurie gyvena vandens telkinio dugne, sunku priskirti pelaginiam arba bentosui ir jie vadinami planktobentosu ir nektobentosu. Pagal dydžius organizmai skirstomi į stambius (makrobentosas), vidutinius (mezobentosas) ir smulkius (mikrobentosas). Štai kaip visa tai moksliškai paprastai paaiškinama!

APIE DUGNO GRUNTĄ

Dabar konkrečiai apie gruntą. Šis žodis yra kilęs iš vokiečių Grund, kuris verčiamas kaip pagrindas arba dirvožemis. Moksliniu požiūriu, gruntas – tai uolienų (įskaitant dirvožemius), slūgsančių daugiausia žemės plutos erozijos zonoje sudėtinis pavadinimas.

Išskiriami: uolienos – rūšys, monolitas arba suskeldėjęs granitas, ir purūs gruntai – klastinės uolienos, smėlio rūšys, dumbliniai ir kiti. Gruntą, kuris yra vandens telkinių dugne, mokslininkai yra suskirstę į akmeningus (stambiai akmeningus, smulkiai akmeningus, žvyrinus), smėlinius (taip pat stambaus smėlio, smulkaus smėlis), molio ir dumblo. Vandens telkinio gruntų tipų mokslinių klasifikacijų beveik tiek pat, kiek mokslininkų, užsiimančių šiuo klausimu. Tuo pačiu reikia atkreipti dėmesį į tai, kad daugelyje vandens telkinių yra mišrūs grunto tipai - arčiau kranto vieni, gylyje kiti. Pagal labiausiai paplitusią Rusijoje gruntų klasifikaciją akmeningas gruntas - tai, kai dugnas daugiausia padengtas akmenimis. Akmeningas- smėlėtas - kai tarp tarp atskirų akmenų yra atviro smėlinio grunto plotai. Smėlinis - dominuoja smėlis, kartais pasitaiko akmenys. Dumblinis-smėlinis - kai dumblas yra dominuojanti frakcija, kai trinant tarp pirštų jaučiasi smėlis. Smėlinis-dumblinis – tai iš dalies smėlis arba visiškai padengtas dumblu. Dumblinis - dominuoja dumblas, bet kai trinama tarp pirštų jaučiasi ir smėlis. Molingas - kai trinama tarp pirštų jaučiasi medžiagos plastiškumas. Apvelėnuoti dirvožemiai būdingi dirbtiniams vandens telkiniams.

Taip pat jūs galite nustatyti grunto tipą vizualiai pagal dominuojančią frakciją:
frаkcija – dаlelyčių dydis, mm:
riedulys>100
nuzulintas akmenukas nuо 10 iki 100
žvyras nuо 1 iki 10
smėlis nuо 0,1 iki 1,0
dumblas nuо 0,01 iki 0,1
molis <0,01

Jei jūs nenorite anksčiau laiko lįsti į vandenį, tai galite pabandyti įvertinti vandens telkinio grunto kokybę, atidžiai apžiūrėję krantą ir aplinkines teritorijas. Žinoma, šis metodas ne toks tikslus ir griežtų koreliacijų krantas - vandens telkinio dugnas nėra ir nebus toks tikslus, bet apie keletą išplitusių bendrų tendencijų mes papasakosime.

Pavyzdžiui, smėlinis dumblinis gruntas: ant kranto gali būti lapuočių arba spygliuočių miškas, vyraujanti vandens pakrančių augmenija viksvos, meldai, gausu žaliųjų dumblių. Putų ant vandens paviršiaus nedaug. Vandens spalva, paprastai geltona, geltonai-žalia arba pilkai- mėlyna. Skaidrumas retai daugiau nei 5 -7 metrai. Krantai gali būti iškloti dirvožemių rieduliais, smėliu, moliu. Smėliniams gruntams būdinga ši pakrančių augmenija: elodėja, plūdena, papliauška, plūduriuojančioji plūdė, kartais lelija, viksva, pilvūzas.

Krantai daugiausia nuožulnūs,yra spygliuočių miškai. Jei vandens telkinyje nėra stiprios tėkmės ir smėlis pakankamai stambus,tai vandens skaidrumas yra gana didelis ir kartais pasiekia 30-35 metrus. Vandens spalva gali būti labai įvairi ir priklauso ne tik nuo grunto, bet ir nuo daugelio kitų faktorių. Vandens telkinio dumblinio grunto krantai dažnai yra nukrauti dideliais rieduliais ir liekanomis, kartais būna uolėti, statūs. Susideda daugiausia iš skalūnų ir granito. Kaip taisyklė, tokį dugną 90-95% sudaro dumblas, ir tik 5-10% dugno ploto užima smėlio ir dumblo gruntai kaip individualūs ruožai.Tokie vandens telkiniai labai apaugę nendrėmis ir meldais, rečiau švendru. Iš panirusios augalijos būdingi arabis ir šukuotoji plūdė. Kaip taisyklė, vandens telkiniai su dumbo dugnu yra seklūs, vasarą įšyla greitai iki pat dugno. Vandens skaidrumas dažniausiai nepakankamas povandeniniams medžiotojams. Be to, labai dumblinas gruntas rodo didelį organinių medžiagų kiekį, kurių vandens telkinys negali apdoroti. Kartais arti vandens telkinio su dumbliniu gruntu būna lapuočių miškai.
Molingo grunto vandens telkinį dažnai supa statūs krantai ir mišrus miškas. Iš pakrančių augalijos dominuoja meldai ir viksvos. Vandens skaidrumas gali būti gana aukštas, jeigu prie vandens telkinio arti nėra dirvožemio, kuris plaunamas ir atiduoda dalį grunto vandeniui. Vandens spalva telkinyje dažniausiai tamsi. Molingas dugnas dažniausiai būna vandens telkiniuose su taip vadinamuoju ,,durpiniu" vandeniu.

Akmeningi gruntai dažnai būna, kur greita tėkmė. Dominuojančios frakcijos dydis varijuoja priklausomai nuo padėties slenksčio/rėvos. Akmeningi gruntai pakankamai tankiai apgyvendinti margosiomis lervomis ir kitais vandens vabzdžiais ir yra daugelio rūšių reofilinių (t.y. mylinčių tėkmę) žuvų kokybiškas substratas apsigyvenimui. Vandens telkinius su akmeningu dugnu dažnai supa uolingi krantai ir aplink tokius vandens telkinius auga mišrus miškas. Mūsų juostoje dažnai prie tokių vandens telkinių būna nuožulnūs krantai. Vandens skaidrumas su akmeningais gruntais maksimaliai aukštas, ypač jei tėkmė stipriai nesudrumsčia vandens.

Akmeningi-smėlėti gruntai pasitaiko sekliuose plotuose, esančiuose prieš keteros slenkstį/rėvą ir ant keteros linijos. Vandens skaidrumas aukštas. Žvyringi ir smėlėti gruntai dažnai yra vietose, kuriose vandens ir ledo tipo reljefas su puriomis ir sluoksniuotomis smėlio, priesmėlio, žvirgždo ir žvyro nuosėdomis. Krantinės dažniausiai nuožulnios, dažnai padengtos akmeningomis nuosėdomis. Vandens skaidrumas aukštas. Jūrose gali pasiekti daugiau nei 100 metrų.

Bendra tendencija yra ta, kad neturtingesnė esančių žuvų rūšinė sudėtis uolėtuose, akmeninguose, žvyringuose, stambaus smėlio vandens telkiniuose, ypač jei jie yra veikiami bangomūšio. Smulkiagrūdžio grunto dugnas geriau, ten yra daugiau bentoso ir kitų mikroorganizmų, kuriais minta žuvys. Tai reiškia, kad pereinant nuo akmeningų gruntų prie smėlėtų ir molingų vandens gyvūnų skaičius paprastai padidėja, o jų vidutinė masė sumažėja, dėl hidrofaunos atstovų smulkumo (grunto atsparumo sumažėjimas). Turtingiausi pašaru žuvims tankūs aukštos vandens augmenijos sąžalynai, kurie taip pat dažniausiai auga, kur yra smulkiagrūdis gruntas.



DUGNAS IR SKAIDRUMAS

Dabar šiek tiek pakalbėsime apie tuos kenkėjiškus medžiotojams veiksnius, kurie didina kietųjų dalelių kiekį vandens telkiniuose. Pirmiausia, pakrančių nuplovimai, arba pakrančių zonų išplovimai. Galima iškirti 3 periodus per metus, kurie būdingi šiam procesui skirtingu intensyvumu. Žiemą, kai upės žiotys padengtos ledu, upė srautas yra mažas, minimalus dalelių pašalinimo koeficientas ir yra ne didesnis nei 6% nuo įeinančios medžiagos. Su potvynio pradžia pašalinimo koeficientas padidėja iki 26%, o iš dalelių, vasarą kvarco dalelių ir smėlio frakcijų pašalinimas sumažėja iki 3-7%. Tačiau padidėja molio dalelių pašalinimas dėl hidrodinaminių procesų intensyvumo ir dėl bangų dažnio padidėjimo, todėl dugniniame sluoksnyje gali būti nustatyti greičiai, kurių pakanka, kad atsiskirtų molio dalelės ir jas įtrauktų į vandens srautą. Tai jūs galite vizualiai pasitikrinti, žiūrėdami į krantus ir oro sąlygas, maždaug nustatyti, kad lietingu ar vėjuotu oru ir esant stiprioms bangoms, vandens telkiniuose su dirvožemio ir molio krantais šiltais sezonais vandens skaidrumas gali pablogėti nuo 30% iki 70-80%. Ypač stipriai lietūs paplauna ,,silpnus" krantus. Po lietaus daugelyje vandens telkinių skaidrumas pablogėja nuo 50 iki 70% ir paskui ilgai trunka , kol nusistoja.

Kitas įdomus faktas: paprastai išlinkę krantai labiau paplaunami, o ant išgaubtų krantų visas srautas išnešamas ir nusėda, formuodamas vagos seklumą. Tuo atveju, kai vandenyje bangos, drumstumas ir padidėjęs suspenduotų dalelių kiekis duoda ne tik krantai, bet ir pačio grunto dalelės. Vanduo susimaišo, ir kai dugnas yra dumblinas arba smėlėtas, prasideda vandens,,išjudinimas”. Kiekviename vandens telkinyje su tam tikru gruntu, žinoma, yra savo išjudinimo rodikliai. Tačiau visi šie veiksniai paklūsta Stokso įstatymui, arba Stokso lygčiai, kuri apskaičiuojama dalelių nusėdimo vandenyje greitis priklausomai nuo jų dydžio ir vandens tankio (tiesa, ši lygtis tinka tik stovinčiam vandeniui, tėkmė iš karto pakeičia visą sedimentacijos dalelių dinamiką). Nereikia pamiršti, kad lėtėjant vandens tėkmės greičiui padidėja suspenduotų grunto dalelių nusėdimas. Pagal Stoksą, kuo didesnis dalelės skersmuo, tuo greičiau ji nusėda. Todėl smėlėti (ypač stambaus smėlio) gruntai susidrumsčia per trumpą laiką. Molingų gruntų sudrumstumas labai skiriasi priklausomai nuo šito vandens telkinio molio rūšies, kartais drumstumas tokiuose vandenyse gali trukti kelias dienas. Labiausiai nemalonūs drumstumo požiūriu, žinoma, dumblingi vandens telkiniai. Daugumoje šių vandens telkinių nuolat yra suspenduotų dalelių. Vandens skaidrumas minimalus. Be to, tokiame vandenyje neįmanoma medžioti, toks drumstumas kenkia žuvims. Užkemša žiaunas, sunku kvėpuoti, maitintis ir t.t. Todėl tokiu oru dauguma žuvų išplaukia iš šios drumzlynės kiek įmanoma toliau nuo kranto ir pagal galimybę į didesnį gylį. Dabar daugelyje šalių, aplinkosaugos tarnybos bando kovoti su krantų paplovimais, visaip sustiprina juos. Mūsų šalyje dar mažai tokios praktikos dėl tos priežasties, kad tokie projektai yra, bet jie nefinansuojami.

DUGNAS IR ŽUVIS

O dabar nuo teorijos pereisime prie konkrečių praktinių pavyzdžių apie konkrečias žuvis. Pavyzdžiui, karšio pristaikymas Aralo jūroje, tam tikru metų laiku, pilkas dumblinas gruntas visiškai paaiškinamas dėl aukštos šito grunto bentoso biomasės (bentosas yra karšio maistas). Lydeka kartais gyvena ant akmeningų gruntų, kartais smėlėtų ar dumblinų. Vėgėlės mėgsta duobes netoli akmenų su dumblo ar molio dugnu, skardingus krantus, o sterkas - kai po juo smėlėtas arba stambaus smėlio dugnas. Karpiui patinka tvenkinių, ežerų ir upių minkštas dumblo dugnas. Šapalui patinka smėlio, akmenų ar molio dugnas, vengia dumblo, meknei patinka molio ar dumbo dugnas. Sykas ir ripus mėgsta dumblo dugną. Kalbėdami apie mūsų paplitusias rūšis, galima sakyti, kad dumblą, smėlį ir užliejamų pievų juodžemio dirvožemius mėgsta kuoja, lydeka, ešerys ir daug kitų žuvų. Tekančiose vandenyse ešeriai visada laikosi būriais ant kieto smėlio dugno, nors nevengia ir šiek tiek dumblino, kur jie minta daugiausia smulkme.

Lašišos mėgsta švarius vandens telkinius su akmeningu dugnu, tokiuose vandens telkiniuose grunto pobūdis visų pirma yra nustatomas pagal upės tėkmės greitį. Gero žuvų prisitaikymo pavyzdys prie ,,gyvenimo prozos" yra strepetys. Tai tipiška gėlavandenė žuvis, pirmenybę teikianti švarioms upėms su akmeningu ar smėlio dugnu, bet kai tokių nėra, taip pat puikiai gyvena lėtos tėkmės ir dumblo grunto upėse. Jis mėgsta neršti smėlėtuose gruntuose. Beje, dauguma žuvų neršto metu persikelia į tuos gruntus, kurie labiausiai tinka jų ikrų išsivystymui.

Žuvys, kurios pripratusios prie akmeningų gruntų, dažnai turi siurbtuką, kuriuo prisitvirtina prie dugno. Kai kurios žuvys evoliucijos procese susikūrė specialius prisitaikymus judėjimui (paprastai šliaužimo) gruntu. Tokių žuvų krūtinės pelekai turi storą raumenų pagrindą, ir pagal analogiją aukštųjų stuburinių galūnėmis, tokios žuvys šliaužia-eina dugnu. Taip pat yra keletas rūšių žuvų, kurios gyvena įsiraususios į gruntą; beveik visos šios žuvys kaip gyvatės - ištįsęs kūnas ir eilė kitų prisitaikymų, susijusių su įsirausimu. O dalis žuvų gali užsikasti, kai džiūsta vandens telkiniai arba per kokį nors pavojų (pavyzdžiui, pamačiusios povandeninį medžiotoją). Šis procesas yra atliekamas (vibruojančiais) kūno judesiais, panašiais į tuos judesius, kuriuos žuvys daro plaukdamos. Būdamos po kampu prie grunto paviršiaus galva žemyn, žuvis tarsi įsisuka į jį. Stebėti šį procesą tikrai įdomu. Kitų žuvų grupės - kūnas, kaip paprastai, plokščias - tai, pavyzdžiui, rajos ir įvairios plekšnės. Šios žuvys pelekų pagalba užmeta gruntą ant savęs ir iškiša galvą ir kūno dalį.

Deja, mokslininkai hidrobiologai nesudarė visų mus dominančių vandens telkinių ,,hidrologinių ekologinių pasų". Kaip tipišką vienos upės gruntų pavyzdį, mes pateiksime Jenisiejus upės gruntų aprašymą, kurios dugno sudėtį mokslininkai išsamiai ištyrė. Nuo aukštupio iki Angaros (didžiausios ir vidutinės tėkmės) upėje dominuoja akmeningas ir žvyringas gruntas, užimantis iki 95% viso upės dugno ploto. Nuo Angaros iki Žemutinės Tunguskos - tai smėlio ir žvyro gruntai. Nuo Žemutinės Tunguskos žiočių iki Ust-Porto (Žemutinio Jenisiejaus) dumblo gruntas, dumblo-smėlio nuosėdos, užimančios didžiulius plotus deltoje, užtakyje ir įlankoje. Švarūs smėlio gruntai yra daugiausia pakrančių seklumose ir aukštesnėse dugno vietose. Tokius aprašymus jūs galite rasti specialioje literatūroje ar Internete (tiesa, tai nebus lengva).

POVANDENINIAI RELJEFAI

O dabar apžvelgsime žuvų buveines ir dugno reljefą ir vandens telkinio vagas. Čia reikia vandens telkinius (ar jų dalis) padalinti į du tipus, priklausomai nuo gylio. Pirmajam gali būti priskirti vandens telkiniai, kurių gylis 4-7 metrai ir virš apliejimų (aplietų, t.y., užtvindytų pievų) – nuo 5 iki 1,5 metro. Tokiose vietose žuvų paieška yra paprastesnė ir apribota, kaip taisyklė, dėl vagų sangrūdų. Ypač svarbu vagos posūkiai. Vasarą tradiciškai būna nuožulnesni vidiniai posūkiai. Rudenį galima sėkmingai medžioti išorinėse skardingose vietose. Jei tokiose vietose yra kerplėšų, jūsų šansai žymiai padidės. Maitinasi plėšrūnas, paprastai, 30 metrų nuo krašto, ant pačios krūvos, ir tik vėlyvą rudenį žuvis galima pastebėti pačioje buvusios upės vagoje. Sudėtingiau ieškoti plėšrūno antrojo tipo plotuose, kur vagoje gylis pasiekia 9-16 metrų, yra didžiuliai ruožai, kuriuose gylis 6-11 metrų. Plėšrūnas ten laikosi koncentruotai, kaip sakoma, ,,taškuose". Todėl geriau pasimėgauti vietomis, kurias galima nustatyti vizualiai – išėjimuose iš įlankų, vietose, kur susilieja buvusios upės, seni keliai, kertantys vandens saugyklas, pakrančių ruožus, vagos priėjimą arba išėjimą nuo kranto.
Daug įvairių ir didelių žuvų jūs galite rasti šiose vietose: šlaito ilgis 8-9 metrai ir daugiau, yra iškyšulių, lygiagrečių su vandens paviršiumi, jų plotis 1-1,5 m. Žvyringas dugnas, gylis svyruoja 6-9 m. Mūsų juostos vandens telkiniams tai optimalus daugeliui žuvų rūšių hidrologinių veiksnių derinys. Tuo pačiu metu daugelis žuvų mėgsta nedidelius gylius, kartais mažesnius nei 2-3 metrai, tokias vandens telkinio dalis, kurios labai apaugusios vandens augmenija ir padengtos rieduliais. Tokias vietas labai mėgsta kuojos ir ešeriai.

Taip pat labai įdomu ieškoti žuvų dugno duobėse. Atskiras klausimas - žiemojimo duobės. Apžvelgsime, pavyzdžiui, Volgą. Kovą ir balandžio pradžioje žuvys yra žiemojimo vietose, daugiausia žiemojimo duobėse. Kai sušyla vanduo, plėšrūnas suaktyvėja, išplaukia iš duobės, bet netoli nuo jų, nes duobėse yra daug ,,baltos žuvies", t.y. grobis ,,po ranka". Šis procesas yra banguotas, pavasariniai temperatūrų svyravimai ir oro slėgis priverčia plėšrūną tai padidinti, tai sumažinti savo aktyvumą. Sakoma, kasdien netenka. Ne visos duobės skirtos žiemojimui. Dažnai yra keliolika, o žuvys kaupiasi tik vienoje. Esant palankiai temperatūrai pirmoje balandžio pusėje ,,baltoji žuvis" pradeda palikti savo stoteles ir išsisklaido po vagą, susitelkdamos mažesniais būriais kitose duobėse, paskui jas slenka plėšrūnas.

Apskritai, ne tik žiemą, bet ir esant blogam orui žuvys mėgsta duobes. Duobes taip pat dažnai pamėgsta karpinės žuvys (karšis, karosas, plakis ir daugelis kitų žuvų rūšių). Tik dėl nesuprantamų mokslui priežasčių kartais šalia duobės ant vandens telkinio dugno labai skiriasi žuvų kiekis jose. Nors išoriškai, žmogaus akimi, niekuo nesiskiria.

Na, ir kaip visada, mes linkime jums sėkmės povandeninėje medžioklėjе!

Dėl straipsnių vertimo sutikimo esame dėkingi turbūt didžiausiam žurnalui apie povandeninę žūklę "Мир подводной охоты".

Klubo Neriam administracija