Unguriai - paslaptingi keliautojai
Parašyta Cirkulas 2010/09/05/ 19:12:17
James Prosek, šio straipsnio autoriaus surinkta patirtis apie labai menkai pažįstamą žuvų rūšį ungurį.
Upiniai unguriai (gentis Anguilla) labai senai gyvenančios žuvys. Jie pradėjo evoliucionuoti daugiau kaip prieš 50 mln. metų, išsiskirdami į 16 rūšių ir 3 porūšius. Dauguma migruojančių žuvų, kaip ir lašišos ir perpelės, yra anadrominiai migrantai: neršia gėlame vandenyje, o kai suauga, gyvena sūriame vandenyje. Upiniai unguriai vieni iš nedaugelio žuvų rūšių, kurios elgiasi atvirkščiai: neršia vandenyne, o suaugėlių stadiją praleidžia ežeruose, upėse ir estuarijose. Tokios žuvys vadinamos katadrominiais migrantais. Apskritai ungurių patelės aptinkamos arčiau upių ir jų intakų aukštupių, o patinai lieka estuarijose užtvindomose upių žiotyse, kur susilieja gėlas ir sūrus vanduo. Upėse unguriai gali praleisti ne vieną dešimtmetį prieš grįždami į vandenyną neršti, - paskui jie visi žūva. Niekam dar neteko savo akimis pamatyti neršiančių upinių ungurių, ir biologams atskleisti šią ungurių dauginimosi paslaptį yra beveik tas pat kaip surasti šventąjį Gralį.
Biologijos pamokose mums pasakojo, kad unguriai, kuriuos sugauname upeliuose ir tvenkiniuose, išsirito iš pakibusių ikrų vandenyne, tiksliau Sargasų, Šiaurės Atlante, pagal laikrodžio rodyklę judančio vandens apytakos rato pietvakarinėje dalyje, - tuo buvo lengviau patikėti nei įsivaizduoti. Mes žinome, kad upiniai unguriai dauginasi vandenyne, nes lervos buvo aptiktos plūduriuojančios netoli vandens paviršiaus už tūkstančių kilometrų nuo kranto. Iki pat 1896 m. kai du italų biologai vandens rezervuare pamatė lervos metamorfozę į ungurį, buvo manoma, kad ungurių lervos mažyčiai, permatomi gyvūnai plonomis galvomis, gluosnio lapų formos kūnais ir į išorę nukreiptais dantimis yra atskira žuvų rūšis.
Iš savo asmeninės patirties bandžiau laikyti ungurius namų akvariume galiu teigti, kad jie nepaliaujamai stengiasi grįžti į vandenyno įsčias. Po pirmosios bandymų nakties ungurius radau šliaužiojančius virtuvės ir svetainės grindimis. Sunkiais akmenimis patikimai prislėgęs metalinį ekraną ant vandens rezervuaro, sugebėjau išlaikyti juos akvariume, tačiau netrukus jie ėmė trintis į ekraną nusibrozdindami odą. Vienas mirė bandydamas ištrūkti pro filtro nuotekį. Kai uždengiau nuotekio angą, unguriai ėmė daužyti galvas į stiklą, atrodė lyg ištikti priepuolio ir pagaliau nugaišo. Būtent tada ir atsisakiau šio sumanymo.
Ungurių gebėjimas judėti tiesiog stebuklingas. Jie netikėtai pasirodo ežeruose, tvenkiniuose ir iškastose duobėse, kurie neturi jokio akivaizdaus ryšio su jūra, sukeldami galvas linguojančių smalsuolių nuostabą. Yra žinoma, kad drėgnomis naktimis unguriai tūkstančiais keliauja sausuma iš tvenkinio į upę, naudodami vieni kitų šlapius kūnus kaip tiltą. Jauni unguriai buvo pastebėti lipantys vertikaliomis samanotomis sienomis. Naujojoje Zelandijoje katės dažnai atneša ungurių prie gyvenamųjų namų, lauko durų laiptelių, sugavusios juos pievose.
Normandijoje prancūzų ūkininkai sako, kad pavasario naktimis unguriai palieka upes ir suranda kelią į daržus pasmaguriauti žirniais. Tai mitas, tačiau unguriai yra vienos iš nedaugelio žuvų, kurios iššliauš iš vandens paimti siūlomo maisto konservuotų skumbrių ar šunų ėdalo, - padėto ant upės kranto. Aš stebėjau juos tai darančius šventose maorių ungurių maitinimo vietose Naujojoje Zelandijoje. Įprastinėmis aplinkybėmis ungurių racionas gana įvairus nuo vandens vabzdžių ir žuvų iki dvigeldžių moliuskų bei kitų ungurių.
Iš jūros į upelį
Mokslininkai žino, kur neršia kai kurie upiniai unguriai, bet niekas dar nepranešė stebėjęs jų dauginimąsi gamtoje. Nešamos vandenyno srovių ungurių lervos pasiekia lagūnas, estuarijas, upes ir ežerus. Daugelis ungurių beveik išimtinai patelės nuplaukia toli į krašto gilumą. Praėjus ne vieneriems metams ar netgi dešimtmečiams, suaugusios žuvys grįžta į gimtinę neršti ir numirti.
Be išskirtinio gebėjimo prisitaikyti, unguriai pasižymi ir didžiausiomis žmogaus akiai nematomomis migracijomis iš visų planetos gyvūnų milijonai suaugusių ungurių leidžiasi iš upių per vandenynus tūkstančius kilometrų. Keliaudami jie susiduria su daugybe pavojų: hidroelektrinių užtvankomis, nukreiptomis upių vagomis, tarša, ligomis, grobuonimis ir vis dažniau su žvejais. Dabar kintant klimatui gręsia dar vienas potencialus pavojus: vandenyno srovių pasikeitimai, kurie gali supainioti migruojančius ungurius.
Gamtininkai nuo Aristotelio iki Plinijaus Vyresniojo, nuo Izaoko Voltono iki Karlio Linėjaus apie ungurių atsiradimą iškeldavo įvairių teorijų: kad jaunikliai pasirodo iš dumblo, kad unguriai dauginasi trindamiesi į uolas, kad gimsta iš ypatingos rasos, kuri iškrenta gegužę ir birželį, kad jie gimdo gyvus jauniklius. Problema buvo ta, kad niekas negalėjo identifikuoti ungurių spermos ar ikrų. Netgi nebuvo galima tvirtai pasakyti, ar unguriai turi lytį, nes niekas negalėjo atpažinti jų dauginimosi organų. (Išaiškėjo, kad ungurių lytiniai organai diferencijuojasi į spermą ir ikrus tik tada, kai suaugėliai paieka upių žiotis, išplaukdami į nerštavietes vandenyne, ir dingsta iš akiračio.)
XIX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje Trieste, Italijoje, medicinos studentui Zigmundui Froidui buvo pavesta ištirti ungurio patino sėklides, kurios, kaip teoriškai manyta, buvo baltos medžiagos kilpos, susirangiusios kūno ertmėje. (Z. Froido straipsnis apie ungurius buvo pirmas jo išspausdintas darbas). Tai patvirtinta 1897 m., kai Mesinos sąsiauryje buvo sugautas lytiškai subrendęs ungurio patinas.
1904 m. Johanas Šmitas, jaunas danų okeanografas ir biologas, gavo darbą Danijos mokslinių tyrimų laive Thor, kur tyrė valgomųjų žuvų, tokių kaip menkės ir silkės, dauginimosi ypatybes. Tą pavasarį viename iš ekspedicijos tralų, į vakarus nuo Farerų salų, buvo aptikta europinio upinio ungurio lerva. Ar galėjo būti, kad Danijos upeliuose gyvenantys unguriai neršė toli Atlanto vandenyno viduryje?
J.Šmitas sukaupė duomenų, rodančių, kad kuo toliau nuo Europos krantų, tuo unguriai mažesni. Jis pareiškė, kad unguriai tikriausiai neršia Šiaurės Atlanto pietvakarinėje dalyje, Sargasų jūroje. Tarp žuvų nėra jokio kito pavyzdžio, kad rūšiai reikėtų įveikti ketvirtadalį Žemės rutulio perimetro savo gyvenimo istorijai užbaigti, - rašė 1923 m.
Po J.Šmito mirties 1933 m. kai kurie mokslininkai suabejojo jo teiginiu apie ungurių neršimą Sargasų jūroje. Jie atskleidė, jog jis nuslėpė kai kuriuos duomenis ir klausė, kaip J.Šmitas galėjo neabejodamas teigti, kad tai buvo vienintelė ungurių dauginimosi vieta, jei savo akimis nematė, kaip išsirita lervos, ir kažin ar ieškojo jų dar kur nors. Vis dėlto tokia kritika mažai tesumenkina J.Šmito išsakytą nuomonę dėl ungurių, ji iki šiol atrodo esanti teisinga.
1991 m. ekspedicija, kuriai vadovavo Kacumis Cukamotas iš Tokijo universiteto Atmosferos ir vandenyno tyrimo instituto ir kurioje dalyvavo Maiklas Mileris, tuo metu Meino universiteto diplomatas, padarė dar vieną svarbų atradimą. Vieną tamsią naktį Ramiajame vandenyne, į vakarus nuo Guamo salos, komanda aptiko šimtus japoninio upinio ungurio lervų, išsiritusių vos prieš keletą dienų, ir taip pirmą kartą nustatė šios rūšies neršimo sritį. Praėjus 19 metų, K. Cukamotas ir M. Mileris vis dar žvalgo vandenynus, ieškodami neršiančių ungurių.
Kai aš susitikau su M. Mileriu jo biure Tokijuje, jis liūdnai pripažino, kad jiedu su K. Cukamotu tikėjosi aptikti neršiančius japoninius upinius ungurius. Bet, - pasakė jis, - galima būti už 50 metrų nuo lervučių ir nieko nerasti. Vandenynas yra milžiniškas, statistiškai labai maža tikimybė patekti ten, kur neršia unguriai. Beveik neįmanoma. Ir dar pridūrė, kad negana to, kiekvienais metais, kai tik jis ir K. Cukamotas išsiruošia į paieškas, atrodo, kad jie užsitraukia gamtos jėgų nemalonę. Negaliu prisiminti nė vienos ungurių paieškos ekspedicijos, kad nebūtų kilęs taifūnas, privertęs mus pakeisti kursą. Tarsi pats Poseidonas bandytų išsaugoti ungurių paslaptį.
Štai kas man yra įdomiausia unguriuose: šio nepaprasto gyvūno gyvenimo pati pradžia gali likti nežinoma žmogui. Todėl man dar sunkiau susitaikyti su ta mintimi, kad galime netekti šios žuvies... Taip ir nespėję išsiaiškinti jos gyvenimo kelio. Visos amerikinių, europinių upinių ungurių populiacijos mažėja, kai kurios labai sparčiai. Kaip sako biologas Džonas Kaselmanas, tai tikrai krizė. Susirūpinimą kelianti krizė.
2004 m. lapkritį du broliai, Dagas ir Timas Vatsai, kreipėsi į JAV žuvų ir laukinės gamtos tarybą su peticija įrašyti amerikinį upinį ungurį į pavojuje atsiradusių ar netgi nykstančių rūšių sąrašą. Juos paskatino Dž. Kaselmano tyrimai apie staiga sumažėjusias ungurių populiacijas Šventojo Lauryno upės aukštupyje: nuo XX a. devintojo dešimtmečio vidurio iki praėjusio dešimtmečio vidurio jauniklių skaičius ten sumažėjo beveik iki nulio. Sritis, apimanti Šventojo Lauryno upės aukštupį ir Ontarijo ežerą su jų intakais, yra didžiausia Šiaurės Amerikoje ungurių augimo vieta, kur, kaip manoma, vien ungurių patelės anksčiau sudarė 50% pakrantės žuvų biomasės.
Problemų unguriams sukėlė anksčiau pastatytos hidroelektrinių užtvankos, kurios užtvėrė migravimo kelią. Net jei jaunai ungurio patelei pavyksta nuplaukti upe aukštyn, jau suaugėlė gryždama upe žemyn, ji gali būti įtraukta elektrą gaminančių užtvankos turbinų. Kai kurie unguriai ištrūksta nusinerdami odą, tarsi nuo kojos numaudami kojinę, - pasakojo D. Vatsas. Kuo didesnis ungurys, tuo didesnis pavojus. Naujojoje Zelandijoje, kur upiniai unguriai užauga iki dviejų metrų ar ilgesni, turbinos reiškia tikrą mirtį.
2007 m. vasario mėnesį 30 puslapių ataskaitoje JAV žuvų ir laukinės gamtos taryba paskelbė, kad įtraukti amerikinius upinius ungurius į nykstančių rūšių aktą nėra pagrindo, iš dalies dėl to, kad kai kurie unguriai buvo rasti apysurėse estuarijose, kuriose praleidžia visą gyvenimą. Gauti duomenys iš esmės parodė, kad unguriams nereikia gėlavandenės buveinės išgyventi, - pasakė D. Vatsas, pakeldamas iš susierzinimo rankas. Tai tarsi sakytum, kad baltagalviams ereliams nereikia medžių lizdams sukti jie gali naudoti telefonų stulpus. Tik taip smarkiai engiant gyvūną, tas galų gale tiesiog pasiduoda.
Mes leidžiame sau patikėti, kad gebame suprasti gamtą sutvarkydami ir aiškindami ją taksonomijos sistemomis ir kompiuterizuotais genų bei DNR tyrimais ir taip įsprausdami viską į tikslias kategorijas. Su kiekvienais praeinančiais metais tyrinėtojai vis giliau pažvelgia į slaptą ungurių gyvenimą; 2006 m. ir dar kartą 2008 m. mokslininkai paleido suaugusius ungurius nuo Airijos ir Prancūzijos vakarinių pakrančių, pritaisę jiems į vandens paviršių iškylančias žymenas, tikėdamiesi atsekti juos iki Sargasų jūros. Tačiau sukauptos, visada po ranka esančios žinios gali tapti kliūtimi vaizduotei ir nuostabai, atsirandančiai iš mūsų pačių stebėjimo. Unguriai savo formos paprastumu, savo pomėgiu tamsai, savo grakštumu padėjo man apglėbti tai, kas neįvardijama, ir suprasti patirties esmę patirties, kuri negali būti įrašyta į katalogą ar išreikšta skaičiais. Jie buvo mano dvasiniais vedliais. Didžiulis spaudimas, kurį šiandien patiria unguriai, išbandys jų gebėjimą prisitaikyti ir išgyventi. Kai sėdėjome prie stovyklos laužo Vaipungos upės pakrantėje, maorių bušo gidas Danielis Džou kalbėjo apie ungurių ištvermingumą. Tai senai gyvenanti žuvų rūšis ir neabejotinai nepalenkiama, - pasakė jis. Ungurys yra morehu gebantis išlikti gyvas. Manau, jie čia bus iki pasaulio pabaigos, tokie, kokius mes pažįstame.
Tikiuosi, jis teisus.
Informacija paimta iš žurnalo NATIONAL GEOGRAPHIC Lietuva
Povandeninės medžioklės klubas Neriam.
Povandeninė žūklė - viskas apie tai!